Šis įrašas susidės iš labai daug, nors, galbūt, užims mažai. Kai kuruios mintys parašytos seniai, bet tik šiandien subrendo, kitos dar šviežios. Visaip pas mane būna.
Kartais gera pabūti vienam. Gera gulėti, sėdėti, stovėti, klupėti, eiti į nežinią, eiti nežinia kur, eiti su tikslu ar be jo, eiti pas ar eiti iš. Gera. Gera žiūrėti pro langą į nuogus, nuo šalčio susitraukusius, norinčius sušilti, todėl siūbuojančius medžius. Keista, bet būtent per šalčius jie ir nusirengia. O jis per šalčius galvoja. Galvoja, kol kiti susispietę į ratą šildosi, ar bent jau tikisi mažos galimybės sušilti, tikisi. Galimybė visada su mumis, kartais atrandame, prarandame. Neriu į vandens tėkmę, ten ieškodamas ramybės. Žodžių niekas negirdi, kelių niekas nemato. Todėl ir pasitikiu vandeniu, juo galima. Nelyginant taros supirktuvė jis superka tavo skausmus, džiaugsmus, laimes, nelaimes, mintis, nežinias - superka viską, mainais į tai duodamas ramybę. Vėl gera. (šiandien geriau. daug) Prisidavęs vandeniui, nusipirkęs ramybės tu brendi į ateitį. brendi į penktadienį be bezdžionių. Brendi siaurom, mažų namelių globojamom gatvelėm, saulėlydžio link, vis artyn ir artyn. Aplenki saulėlydį. Visi sminga į miegą, o tu nemiegi. Kaip gandras brendi aukštai keldamas kojas, kad neapsemtų, kad nepanertum, dar ne laikas. Tu turi svajonę, svajonę, kokią turi ne kiekvienas. Tavoji brandinama kitų. Žinau, nes ir aš tokią turiu. Ir tikiu. Subrandins. Kažkas.
Dabar iš vis įdomiai jaučiuosi. Geriau taip nebūtų, aišku. Nors žinau, kad noriu, bet ne šį kartą. Sakysit, kad taip nebūna. Aš ir taip sakiau. Anaiptol. Keista. Keista. Keista. Vaikštau po pievas ir galvoju. Pasikeičiau, dabar tikrai. Supratau. Tik dabar. Skaičiau vieno žmogaus mintis ir keista, supratau kad tai vyksta ir su manim, manyje. Mintys bėga, bet nesutvarkytos, todėl neišleidžiu. Kelias uždarytas, skersai kelio šlokbaumas. Turbūt taip bus dar ilgai, ilgai, ilgai. Abejonės kankina. Žinau tiesą, tačiau nesuformuluoju, nepripažįstu tos tiesos savyje. Galbūt (manau kad taip) kankinu kitus žmones tokiu savo paties nesupratimu. Vakar patikėjau, noriu dar ir dar, ir dar. Vis dar keista. Šitą temą pratęsiu, tikėk, pratęsiu, kai tik būsiu visai tikras. Galbūt teks laukti ilgai, galbūt iš viso nesulauksi, bet laukimas kartais padeda. Gal padės ir šįkart.
Neseniai, vienam žmogui girdint, ištariau: “Gerai gyvenam..”. Šiandien tai prisiminiau, ir prisiminiau žvilgsnį. Ką ji paglvojo, ką suprato, kuo patikėjo, ar nepatikėjo? Visą mąstymą, išgyvenimus riša tikėjimas, pastebėjau, kątik. Juk tikėjimas laisvas. Tebūnie.
Kol kreivas, kamufliažu apsirėdęs “vyras” staiposi tv (šįkart iš mažųjų, nes daugiau tv nevertas) ekrane, ausyse skamba gėris iš šešiasdešimtųjų. Spėkit, kas? Jei nežinai, eik tiesiai ir į dešinę, ten atsakymo nerasi, bet nueisi kelią. Sakysi, kad aš visai keistas, bet šią akimirką, kai rašau, kai tu skaitai, kai mano keliai nežinomi, arba žinomi, šią akimirką pasakyk man “tiesiai ir į dešinę” ir aš eisiu, iš visos šidies eisiu, nes miela. Frazė, kas dieną milijonus kartų skambanti visame pasaulyje, atėjo man į galvą. Eisiu, rasiu ten ką ar ne.
Ir kodėl tas mažas, žalias vabaliukas toks? Koks? Kodėl man kyla keisti klausimai? Kodėl vis dar prisimenu? Neturiu kam pasipasakoti. Tie kas žinojo, matė, dabar nebegali išklausyti, bijau jų. Tie, kas nežinojo, nematė, galėtų išklausyti, bet nenoriu gadinti nuotaikos. Ir negadinsiu. Che. Manoji irgi nėra bloga, gal tik atrodo. Man taipogi. Iš tikro švyčiu pienėmis, mandarinais, pievomis, ir viskuo kas spalvota. Tačiau nenersiu. Ne šįkart. Reikia dar laukti, sulauksiu. Ateis. Ateina reguliariai, gaila, kad reguliariai ir išeina.
Šypsena. Tavo. Žavi.
Dar ne vakaras, bet vistiek gero.

Rodyk draugams